Suaugę alkoholikų vaikai – kaip įveikti prakeiksmą?

2011 m. birželio mėnesį Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kad, išankstiniais duomenimis, 2010 m. vienam gyven­to­jui teko vidutiniškai 11,3 litro absoliutaus (100 %) alkoholio, o vienam 15 metų ir vyresniam gyventojui – 13,3 litro, tai atitinkamai 0,4 ir 0,5 litro daugiau nei 2009 m. Kaip ir kasmet, daugiausia parduota alaus – 29,3 mln. dekalitrų, arba 2,7 mln. dekalitrų (10 %) daugiau nei 2009 m. Kauno Jaunimo narkologijos pagalbos centras savo svetainėje teigia: „Alkoholio vartojimas yra svarbiausias daugelio socialinių problemų veiksnys; su juo siejama žymi dalis nusikalstamumo, savižudybių, nelaimingų atsitikimų,  ištuokų, prievartos šeimoje. Pravaikštos, darbo traumos, nepagaminta produkcija, blogesnė jos kokybė bei kitos alkoholio vartojimo pasekmės padidina ekonominius nuostolius, kurie Lietuvos tipo šalyse gali sudaryti 10% bendro nacionalinio produkto ir viršyti 4 milijardus litų per metus.“

Didžiulė bėda, apie kurią sutartinai tvirtina narkologai, yra ta, kad lietuviai vienu kartu geria didžiulį kiekį alkoholio, ir tai laikoma norma, ypač tarp vyrų. Ypatingai daug geria kaimo vyrai, tačiau bendrai gausaus gėrimo kultūra yra paplitusi visuose visuomenės sluoksniuose. Pati aplinka skatina gausiai gerti, todėl norinčiam gyventi blaiviai ar saikingai yra sunku atsispirti aplinkos spaudimui. Jei jau sergame už krepšininkus, tai ne su buteliu, o su dėže alaus, jei jau švenčiame jubiliejų, tai prie gausiai nukrauto degtine stalo, ir jubiliatas jaučiasi turįs teisę įsižeisti, kad svečiai negeria, ir ką jau kalbėti apie Naujųjų metų sutiktuves, kuomet šampanas liejasi laisvai.

Galima būtų ilgai tęsti vardijant grėsmingą statistiką savižudybių, žmogžudysčių ir kelių eismo įvykių, susijusių su gausiu gėrimu, toliau kalbėti apie gėrimo kultūros iškraipymus. Turbūt niekad nebus per daug kalbų ir apmąstymų apie paties alkoholizmo psichoterapiją, specialias pagalbos programas ir anoniminių alkoholikų judėjimą. Vis dėlto šiuo atveju norisi tik priminti faktus ir pereiti prie psichologinių alkoholizmo aspektų. Šįkart noriu pakalbėti apie suaugusius alkoholikų vaikus (SAV). Remiantis ELTA, Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikto tyrimo “Neigiama vaikystės patirtis” duomenimis, apklausus 1636 19-21 metų studentus iš 11-os skirtingų valstybinių aukštųjų mokyklų paaiškėjo, kad 18,9 proc. vyrų ir 29,1 proc. moterų gyveno šeimose, kuriose buvo priklausomų nuo alkoholio ar narkotikus vartojančių asmenų. Man regis, dar nesame suvokę, kokiu mastu alkoholizmo paplitimas ir jį lydinčios pasekmės palietė dabartinės Lietuvos visuomenės dvasią. Tai nepatogi tema, nes susijusi su tabu, kurio šventai laikomasi didžiojoje daugumoje šeimų, turinčių bėdų su alkoholiu. Tuo tarpu sprendžiant pagal statistiką, nemaža dalis mūsų dabartinės visuomenės esame suaugę alkoholikų vaikai, turintys ir potrauminių pokario bei sovietmečio kompleksų. Kaip tai reiškiasi mūsų psichikoje ir mūsų kasdieniame gyvenime? Kaip tai lemia mūsų savijautą, santykius, pasirinkimus, pasiekimus?

SAV – tai žmonės, užaugę šeimose, kur bent vienas iš suaugusiųjų (dažniausiai tėvas, motina, patėvis, pamotė, kiti artimi tėvus pakeitę asmenys) buvo alkoholikas. Šie vaikai užaugo tarsi kreivų veidrodžių karalystėje, kur atmosfera nuolat buvo pertempta. Jie niekad nežinojo, ko gali tikėtis grįžę namo iš mokyklos. Geriantis šeimos narys turėdavo tarsi dvi asmenybes: vieną blaivią, rimtą, susivaldančią, tarsi patikimą, o kitą, priešingai, nesivaldančią, nepatikimą, agresyvią, impulsyvią. Nebuvo aišku, kuri pasirodys šiandien, o gal visai nepasirodys, tuomet teks neramiai laukti iki vėlyvos nakties, o paskui girdėti naktinius barnius ar skirti besimušančius tėvus. Jei alkoholikas buvo tėvas, motina nuolat buvo pavargusi, įsitempusi, kontroliuojanti, paniurusi, ir dėl to vaikas šalia jos nuolat jautėsi kaltas. Tuomet stengėsi perimti dalį tėvo funkcijų, kad tik motinai būtų lengviau ir kad mažiau slėgtų kaltės jausmas. Jei alkoholikė buvo motina, gali būti, kad tėvas kažkiek laiko bandė atlikti ir jos pareigas namuose, bet ilgainiui būtent vaikas perėmė rūpinimąsi mažesniaisiais broliais ar seserimis, namų ruoša. Jeigu abu tėvai buvo alkoholikai, namuose dažniausiai buvo tikras pragaras, todėl vaikui norėjosi kur nors dingti, ir jei nebuvo kur, tuomet nuklysdavo bent į knygų ir svajonių pasaulį, kur gyveno išgalvoti herojai ir kuris teikė nors kiek vilties. Negalima buvo sakyti kitiems apie šeimos problemas, tai buvo tiesiog draudžiama arba labai gėda. Ir pabėgti buvo neįmanoma, nes vaikas jautėsi reikalingas apginti motiną ar savo jaunesniuosius brolius ir seseris, būti tarpininku tarp tėvų. Išdrįsęs pasakyti kitiems apie namų pragarą, o labai retais atvejais – su kitų pagalba atsisakyti tėvų globos ir prisiteisti išlaikymą, paauglys buvo tėvų smerkiamas ir turėjo gyventi su nuolatiniu kaltės jausmu.

Psichologai diskutuoja tarpusavyje, ar suaugusius alkoholikų vaikus galima laikyti atskira grupe, ar ta grupė tikrai tokia vieninga. Juk vieni jų patys eina destrukcijos keliu, kiti visiškai priešingai, puikiai susitvarko gyvenimą ir dar padeda kitiems. Vis dėlto sutinku su Janet G. Woititz, šių žmonių psichologijos specialiste, kad dauguma suaugusių alkoholikų vaikų turi kelis, jei ne visus, žemiau išvardintus bruožus:

1. Jie gerai nežino, kas yra „normalu“.

Ypač tai susiję su šeimos santykiais: tokiems žmonės sunku susigaudyti kaip reikėtų jaustis, ką sakyti įvairiose situacijose. Jie gali rinktis tik tarp to, ką patys patyrė savo šeimoje, ir tarp idealizuoto filmuose rodomo modelio, tačiau vienas griaunantis, o kitas netikras. Kyla painiava viduje, o išorėje – nesusipratimai ar konfliktai su sutuoktiniu.

2. Sunkiai įgyvendina sumanymą nuo pradžios iki galo.

Juk patys daugelį kartų patyrė, kad pažadų nereikia tesėti: tėvas arba motina nuolat žadėdavo ir kurdavo oro pilis, tačiau užgėrę niekada netesėdavo ką užsibrėžę. O kai vaikas ką sumanydavo, neprisėsdavo kartu suplanuoti, kokiu būdu jis galėtų įgyvendinti sumanymą.

3. Meluoja, net jei būtų paprasčiau sakyti tiesą.

Juk melas vaiko šeimoje buvo tiesiog neatskiriama gyvenimo dalis. Tėvai nuolat pasakodavo istorijas, kurios kaip nors turėdavo pateisinti jų pravaikštas ar netesėtus pažadus. Vaikams išgalvotos istorijos mokykloje pritraukdavo kitų dėmesį, o bijant atmetimo gelbėdavo susigalvota liga.

4. Save negailestingai teisia. 

Juk šie vaikai vaikystėje niekad negalėdavo įtikti. Koks geras mokinys bebūtum, kaip besistengtum namuose, vis viena tėvas gerdavo, o mama vis vien būdavo nelaiminga. Arba abu buvo nuolat paskendę skunduose ir nepasitenkinime, nes visas savo bėdų priežastis nuolat priskirdavo aplinkai. Vidinis kritikas ir teisėjas, nepasotinamas vidinis drakonas, žiaurus prievaizdas, pikta ligoninės sanitarė – visa tai vaizdiniai, kurie įasmenina SAV vidinę graužatį dėl sėkmių ir nesėkmių. Tai labai svarbi psichologinė šių žmonių problema, su kuria nelengva tvarkytis, nes vidinė graužatis ir nerimas yra nuo vaikystės įprasta jų būsena. Miego sutrikimai, chroniškas nerimas, psichosomatiniai skundai gali būti nuolatiniai tokios graužaties palydovai.

5. Nelabai moka linksmintis, atsipalaiduoti. Pernelyg rimtai žiūri į save.

Dėl vidinės graužaties, pojūčio, kad yra nepakankamai geri ir baimės pakartoti tėvų gyvenimo scenarijų SAV labai save kontroliuoja, nuolat lieka budrūs. Daugelis jų anksti neteko nerūpestingos vaikystės, jei apskritai ją turėjo, todėl jų spontaniškumas užgniaužtas, neišugdytas, gal net jiems atrodo pavojingas. Jiems sunku žaisti, švęsti, ragauti alkoholio, atsipalaiduoti pilnaverčiam seksui.

6. Jiems sunku artimai bendrauti.

Šie vaikai ne kartą buvo išduoti, jais ne kartą buvo manipuliuojama ir naudojamasi. Nesaugumas, nepatiklumas ir baimė, kad nebūtum įskaudintas išlieka ir trukdo suartėti su kitais, net jei naujieji pažįstami atrodo patikimi ir padorūs.

7. Perdėtai reaguoja į permainas, kurioms neturi jokios įtakos.

SAV išmokę viską kontroliuoti, nes savo aplinkoje dažnai negalėjo pasitikėti kitais, todėl gali būti suvokiami kaip valdingi, griežti, nelankstūs.

8. Nuolat laukia kitų žmonių pritarimo ir pripažinimo. Yra perdėtai atsidavę, net jei akivaizdu, kad kiti to atsidavimo neverti.

Kai viduje jautiesi nepakankamai geras, nes laiku negavai tinkamo atspindžio, nerimas verčia prisišlieti ir labai laikytis kito, jei jau pavyko užmegzti artimą santykį.

9. Jaučiasi kitokie negu visi žmonės.

Vien šeimos alkoholizmo tabu verčia užsidaryti, laikytis atokiai. Ką jau kalbėti apie kontrastą tarp „normalių“ tėvų ir alkoholikų, „normalaus“ šeimyninio gyvenimo ir geriančios šeimos chaoso. Lieka įspaudas, įkyrus jausmas, kad ir suaugęs esi kitoks.

10. Yra arba perdėtai pareigingi, arba perdėtai nepareigingi.

SAV labai sunku pasakyti „Ne“, nes jis stengiasi įtikti. Jam baisu būti demaskuotam, kad kažko nesugeba, juk toks ir jaučiasi viduje – nesugebantis, netikęs, nepakankamai geras. Besistengdamas ir prisiimdamas per daug, SAV galiausiai perdega, tada tiesiog viską meta ir jo pareigingumas virsta savo priešingybe.

11. Yra impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, rimtai neapsvarstę kitų pasirinkimų arba galimų pasekmių. Tokia neapgalvota elgsena priveda prie vidinės sumaišties, bjaurėjimosi savimi ir nesugebėjimo valdyti padėtį, aplinką. Be to, suaugusieji alkoholikų vaikai eikvoja nepaprastai daug jėgų mėgindami atitaisyti susidariusią padėtį, atstatyti tvarką.

Pastebėta, kad kartais išvardyti bruožai būdingi ir kitokio pobūdžio nedarnių šeimų vaikams. Tai išties suaugę vaikai, kurie viduje nuolat jaučiasi nepakankamai geri ir labai stengiasi šį jausmą kompensuoti. Kompensacija gali būti iš pažiūros konstruktyvi, kai toks žmogus atiduoda visą save darbui ir darbdaviui ar kai rimtai žiūri į visus savo įsipareigojimus, tobulai vykdo kitų nurodymus. Tačiau net ir toks iš pažiūros konstruktyvus elgesys atveda į perdegimą, o nepasitenkinimas savimi ir nerimas nesumažėja. Kita „nepakankamai gero“ suaugusio vaiko elgesio forma – destruktyvi: artimų santykių neigimas, nesugebėjimas išlaikyti mokymosi ir darbo vietos, chaotiškas gyvenimo būdas, alkoholizmas, kitų kaltinimas, savęs žalojimas.

Man regis, suaugę alkoholikų vaikai simboliškai artimi lietuviškų pasakų našlaičiams, kurie užauga su pamotėmis ir turi nueiti ilgą kelią į brandą. Apleistas vaikas dažnai yra pagrindinis pasakos veikėjas ir nuveikia didžiausius darbus bei gauna pusę karalystės ar aukso obuolį. Išties SAV augdami prisiima tipiškus vaidmenis, jie tampa gelbėtojais, didvyriais, taikdariais arba juokdariais, atpirkimo ožiais, atsiribojančiais maištautojais. Man praktikoje neretai tenka susidurti su socialinių profesijų atstovais, kurie nuo vaikystės savo disfunkcinėse šeimose yra prisiėmę gelbėtojo ar didvyrio vaidmenį. Ir Vilniaus meras Artūras Zuokas prieš rinkimus yra išplatinęs savo biografiją, kurioje atvirai kalba apie tėvo alkoholizmą, ir kaip ši aplinkybė lėmė dabartinio plačiais užmojais žinomo politiko asmenybės raidą.

SAV dažnai pasakoja, kad jų geriausi draugai ir draugės jaunystėje patys buvę iš disfunkcinių šeimų, ir būtent su šiais žmonėmis jie ilgiausiai išlaiko labai ištikimus santykius. Vien tai, kad kitas priima, jog tavo tėvai alkoholikai, jau gali tapti ilgalaikių santykių pagrindu. Panašios problemos vienija ir Al Anon grupių dalyvius, kuriose alkoholikų šeimų nariai palaiko vieni kitus. Ne visi SAV, kuriuos ištinka krizės, išdrįsta ten kreiptis. Atrodo, tiek vandens nutekėjo nuo vaikystės, nejaugi esami sunkumai turi ką bendra su buvusiu patyrimu? Tokiu atveju verta ateiti konsultuotis asmeniškai ir leisti sau atgaivinti nuslopintą vidinį vaiką, per jį tapti kūrybiškesniu, spontaniškesniu. Kita vertus, paaukoti didvyriškas nuostatas viską atlikti labai gerai ir kuo daugiau, išmokti pasakyti „Ne“, kai kitas „lipa ant galvos“, tinkamai nusistatyti ribas, bet nuosekliai siekti užsibrėžtų tikslų. Paaukojus didvyriškas nuostatas ateina nuolankumas eiti į santykį su Dievu, kaip mes jį suprantame (kalbant Anoniminių alkoholikų kalba). Eiti nuo liguistos priklausomybės į sveiką vidinę darną, į savo giliausią savastį.

Ką kiekvienas SAV gali daryti jau šiandien, nelaukdamas kito grupės susitikimo ar psichologo konsultacijos?

Pirmiausia aiškiai sau pasakyti, kad jis nėra kaltas dėl to, kad artimas žmogus geria. Antra, SAV neprivalo jo gelbėti. Alkoholizmas – ne šeimos nelaimė, o konkretaus žmogaus liga, ir tik jis pats gali imtis atsakomybės ją gydydamas. Trečia, SAV yra tikrai ne vienas, aplinkui yra daugiau tokių pat alkoholikų vaikų, tik jiems gėda apie tai prasitarti. Ir jei norisi artumo, tenka išmokti rizikuoti ir pabūti artimu kitam, parodyti jam dėmesį ir supratimą. SAV kasdien svarbu prisiminti, kad jis nėra nei geresnis, nei blogesnis už aplinkinius, jis nėra ir unikalesnis, nes visi yra unikalūs savaip. Jei norisi nuolat iš savęs ir kitų reikalauti idealo kaip atsvaros buvusiai blogai patirčiai, svarbu išmokti tai pastebėti ir sustabdyti. Geriau realistiškas, draugiškas, paprastas bendravimas negu ore tvyrantis idealo spaudimas, kuris nuolat kelia nepasitenkinimą. Ir klysti žmogiška, nors SAV taip norėtų save nuteisti už klaidas. Tvarkytis su vidine pabaisa, kuri nuolat reikalauja tobulumo, produktyvumo visose srityse – pagrindinis jo uždavinys. SAV tikrai neprivalo kitiems įtikti ir viską sugebėti, nugalėti visas kliūtis. Jau šiandien kiekvienam SAV labai svarbu pastebėti, kokias užduotis jis gali dalintis su kitais, kokių visai neatlikti. Jei šiandien žvelgdamas į savo darbo savaitę SAV pastebi, kad ji perkrauta, tai ženklas, kad laikas sakyti „Ne“. Juk vaikas jau užaugo, niekas nebegali taip smarkiai jo sužeisti kaip vaikystėje, net jei bus nepatenkintas šio suaugusiojo elgesiu. Pats būdamas suaugęs SAV kasdien nors truputėlį gali savimi pasirūpinti, suteikti sau tai, ko jam trūko anksčiau. Gal šiandien galima sau leisti kiek atsipalaiduoti, nebekontroliuoti, leisti sau pabūti kūrybišku ir spontanišku, pažaisti. Tačiau tai ne tas pats, kas daryti impulsyvius sprendimus mesti mokslą ar darbą – šiuos dalykus  geriau palikti rytojui.

Literatūra:

Bulotaitė Laima. Priklausomybių anatomija / Vilnius, Tyto Alba, 2009
Woititz, Janet G. Suaugę alkoholikų vaikai / Kaunas, Dargenis, 1999